Kažkada,
Mūsų delnuose neužgesdavo liepsna.
Kažkada,
Pavydėjo mum vasaros aušra.
Prieik arčiau, tavo kvapą aš sapnuoju.
Viską praradau dėl tavo žvilgsnio aš.
Kilk aukščiau, čia jau kažkada mes buvom.
Vėjas virš stogų, kaip anksčiau mus neš.
Taip nelauktai, šį saulėtą rytą.
Tapom svetimi staiga.
Kažkada,
Mūsų delnuose neužgesdavo liepsna.
Kažkada,
Pavydėjo mum vasaros aušra.
Taip lengviau, tik palik tu savo raktą.
Naktiniai traukiniai nebegrįš atgal.
Gal vėliau mes suklysime dar kartą.
Ant rankų man užmigsi, neatsitiks žiema.
Taip nelauktai, šį saulėtą rytą.
Tapom svetimi staiga.
Kažkada,
Mūsų delnuose neužgesdavo liepsna.
Kažkada,
Pavydėjo mum vasaros aušra.
dans nos paumes ne s'éteignait pas la flamme.
Autrefois,
nous enviait l'aube d'été.
Approche-toi, ton odeur je la rêve.
Tout j'ai perdu à cause de ton regard.
Monte plus haut, ici déjà autrefois nous étions.
Le vent au-dessus des toits, comme avant, nous emportera.
Si inattendument, ce matin ensoleillé,
nous sommes devenus étrangers soudain.
Autrefois,
dans nos paumes ne s'éteignait pas la flamme.
Autrefois,
nous enviait l'aube d'été.
Ainsi c'est plus facile, laisse seulement ta clé.
Les trains de nuit ne reviendront plus en arrière.
Peut-être plus tard nous nous tromperons encore une fois.
Dans mes bras tu t'endormiras, l'hiver n'arrivera pas.
Si inattendument, ce matin ensoleillé,
nous sommes devenus étrangers soudain.
Autrefois,
dans nos paumes ne s'éteignait pas la flamme.
Autrefois,
nous enviait l'aube d'été.
Notes
La forme verbale en -davo dans neužgesdavo exprime une habitude ou une répétition dans le passé : « ne s’éteignait pas / ne s’éteignait jamais ». La forme mum est une variante courte de mums (« à nous / nous »).