Sode lakštutė maža,
Žydinčių vyšnių pavėsy,
Savo skambiąja daina,
Amžiną meilę žadėjo,
Savo skambiąja daina,
Amžiną meilę žadėjo.
Kartą jaunimo būry,
Aš su kitu pakalbėjau,
Tu įsižeidęs labai,
Apsisukai ir nuėjai,
Tu įsižeidęs labai,
Apsisukai ir nuėjai.
Bėgau namo tekina,
Mėnuo man nušvietė kelią,
Vos tik prabėgo diena,
Lauki tu vėl prie berželio,
Vos tik prabėgo diena,
Lauki tu vėl prie berželio.
Sąžinės tu neturi,
Širdies neliko krūtinėj,
Jei vieną kartą supykęs,
Tu man atleist negalėjai,
Jei vieną kartą supykęs,
Tu man atleist negalėjai.
Iš skausmo alpo širdis,
Suprasti negalėjau,
Ašaros temdė akis,
Aš lyg beprotė stovėjau,
Aš galvojau, kad tu,
Manęs vienos rymojai,
Bet pamačiau, kad tolumoj,
Kažkam pamojai.
A l'ombre des cerisiers en fleurs,
Par son chant sonore,
Promettait un amour éternel,
Par son chant sonore,
Promettait un amour éternel.
Un jour, au milieu des jeunes,
J'ai parlé avec un autre,
Toi, très offensé,
Tu t'es retourné et tu es parti,
Toi, très offensé,
Tu t'es retourné et tu es parti.
J'ai couru chez moi à toutes jambes,
La lune a éclairé mon chemin,
A peine le jour passé,
Tu m'attends de nouveau près du bouleau,
A peine le jour passé,
Tu m'attends de nouveau près du bouleau.
Tu n'as donc pas de conscience,
Il ne reste plus de coeur dans ta poitrine,
Si, parce que tu t'es fâché une fois,
Tu n'as pas pu me pardonner,
Si, parce que tu t'es fâché une fois,
Tu n'as pas pu me pardonner.
De douleur mon coeur défaillait,
Je ne pouvais pas comprendre,
Les larmes obscurcissaient mes yeux,
Je restais debout comme folle,
Je pensais que toi,
Tu te languissais de moi seule,
Mais j'ai vu qu'au loin,
Tu faisais signe à quelqu'un.