Tyliai leidžias pavargusi saulė, Paskutiniai šešėliai dienos.
Galbūt viską pasaulyje pamiršiu, Bet tavęs, mylimoji, niekados.
Išėjai tu rasotais takeliais, Nesiklausus tėvelio nei mamos.
Ant pirštelių skaičiuodama žvaigždutes Tu sakei, kad mylėsi visados.
Daug žvaigždučių dar liko neskaičiuotų, Suskaičiuoti jų niekas negalės.
Aš mačiau – glamonėjo tave kitas Ir aistringai bučiavo lūpeles.
Jei nemyli, nenori, nereikia, Aš iš meilės numirti galiu.
Ir numiręs aš pas tave ateisiu, Šaltu žvilgsniu pažvelgsiu į akis.
Peut-être oublierai-je tout au monde, mais toi, ma bien-aimée, jamais.
Tu es partie par les sentiers couverts de rosée, sans demander à ton père ni à ta mère.
En comptant les petites étoiles sur tes doigts, tu disais que tu aimerais toujours.
Beaucoup de petites étoiles sont restées sans être comptées, personne ne pourra les compter.
J'ai vu qu'un autre te caressait et embrassait passionnément tes lèvres.
Si tu n'aimes pas, si tu ne veux pas, inutile, je peux mourir d'amour.
Et mort, je viendrai vers toi, d'un regard froid je regarderai tes yeux.