Tyliai leidžias pavargusi saulė The tired sun quietly sets

Tyliai leidžias pavargusi saulė, Paskutiniai šešėliai dienos.
Galbūt viską pasaulyje pamiršiu, Bet tavęs, mylimoji, niekados.

Išėjai tu rasotais takeliais, Nesiklausus tėvelio nei mamos.
Ant pirštelių skaičiuodama žvaigždutes Tu sakei, kad mylėsi visados.

Daug žvaigždučių dar liko neskaičiuotų, Suskaičiuoti jų niekas negalės.
Aš mačiau – glamonėjo tave kitas Ir aistringai bučiavo lūpeles.

Jei nemyli, nenori, nereikia, Aš iš meilės numirti galiu.
Ir numiręs aš pas tave ateisiu, Šaltu žvilgsniu pažvelgsiu į akis.

The tired sun quietly sets, the last shadows of the day.
Perhaps I will forget everything in the world, but you, my beloved, never.

You went out along dewy paths, without asking father or mother.
Counting little stars on your fingers, you said you would always love.

Many little stars still remained uncounted, no one will be able to count them.
I saw another caressing you and passionately kissing your little lips.

If you do not love me, do not want me, no need, I can die from love.
And dead, I will come to you, with a cold gaze I will look into your eyes.