Tyliai leidžias pavargusi saulė Тихо садится уставшее солнце

Tyliai leidžias pavargusi saulė, Paskutiniai šešėliai dienos.
Galbūt viską pasaulyje pamiršiu, Bet tavęs, mylimoji, niekados.

Išėjai tu rasotais takeliais, Nesiklausus tėvelio nei mamos.
Ant pirštelių skaičiuodama žvaigždutes Tu sakei, kad mylėsi visados.

Daug žvaigždučių dar liko neskaičiuotų, Suskaičiuoti jų niekas negalės.
Aš mačiau – glamonėjo tave kitas Ir aistringai bučiavo lūpeles.

Jei nemyli, nenori, nereikia, Aš iš meilės numirti galiu.
Ir numiręs aš pas tave ateisiu, Šaltu žvilgsniu pažvelgsiu į akis.

Тихо садится уставшее солнце, последние тени дня.
Быть может, я забуду все на свете, но тебя, любимая, никогда.

Ты ушла росистыми тропинками, не спросив ни отца, ни мать.
Считая звездочки на пальцах, ты говорила, что будешь любить всегда.

Много звездочек еще осталось несчитанными, никто не сможет их сосчитать.
Я видел, как другой ласкал тебя и страстно целовал твои губки.

Если не любишь, не хочешь, не надо, я могу умереть от любви.
И мертвым я приду к тебе, холодным взглядом посмотрю в твои глаза.