Jau nubėgo rudenio palaukėm,
Tartum mirksnis vasara trumpa,
Susitikom, kai paukščiai klykė naktį,
Troškom vieno – ne smilkti, o tik degti,
Mus liūliavo ir jūra, ir debesys.
Mėnuo taip svaigino, Kristina, Kristina!
O netolies degė laužai,
O netolies šoko, dainavo,
Mums tos ugnies buvo mažai,
Mes džiugesy paskendome visi.
Mes neliejom ašarų, kai liko,
Paskutinė rudenio naktis,
Išsiskyrėm, kai paukščiai skristi kilo,
Ošė meile mūs medžiai žalio šilo,
Tik vaitojo ir jūra, ir debesys.
Mėnuo taip svaigino, Kristina, Kristina!
O netolies degė laužai,
O netolies šoko, dainavo,
Mums tos ugnies buvo mažai,
Mes džiugesy paskendome visi.
Tik dabar, kai pučia šaltas rudens vėjas,
Aš jaučiu, kaip man trūksta tavęs, Kristina.
Ar ne per lengvai mes pasakėme vienas kitam sudie, Kristina…
Like a blink, summer is short,
We met when birds cried in the night,
We longed for one thing - not to smolder, but only to burn,
Both the sea and the clouds rocked us.
The moon made us so dizzy, Kristina, Kristina!
And nearby bonfires were burning,
And nearby they danced and sang,
That fire was too little for us,
We all sank into joy.
We did not shed tears when there remained,
The last night of autumn,
We parted when birds rose to fly,
Our trees of the green pinewood rustled with love,
Only the sea and the clouds moaned.
The moon made us so dizzy, Kristina, Kristina!
And nearby bonfires were burning,
And nearby they danced and sang,
That fire was too little for us,
We all sank into joy.
Only now, when the cold autumn wind blows,
I feel how much I miss you, Kristina.
Did we not say goodbye to each other too easily, Kristina...