Birželio vėjai man plaukus glosto,
Naktis trumpėja, o šypsotis nepabosta,
Nes tu pabučiavai į skruostą.
Jausmai sutriko – tu kaip deguonis.
Ant skruosto liko kvepiančių aviečių skonis.
Ir tavo lūpdažių raudonis.
Prie skruosto lietės,
Tavo lūpos kaip avietės –.
Iš laimės apsisuko man galva.
Ant mano kelių.
Nutūpei tu kaip drugelis,
Bet tamsoje nepamačiau kokia tavų akių spalva.
Kieme prisirpo aviečių krūmas…
Širdis pravirko – išgaravo tarsi dūmas,
To karšto bučinio artumas.
Rugpjūčio vėjai man plaukus glosto,
Naktis ilgėja, bet svajoti nepabosta,
Kad vėl bučiuosi man į skruostą.
Prie skruosto lietės,
Tavo lūpos kaip avietės –.
Iš laimės apsisuko man galva.
Ant mano kelių,
Nutūpei tu kaip drugelis.
Ir šiandien man jau nesvarbu kokia tavų akių spalva.